Suformuluotos lygtys apie judėjimą didesniu nei šviesos greičiu


Šviesos greičio viršijimas neprieštarauja A. Einšteino požiūriui į erdvės – laiko prigimtį, o yra būtina jos plėtros dalimi – taip mano du mokslininkai iš Adelaidės universiteto (Australija). Matematikas James Hill ir fizikas Barry Cox adaptavo reliatyvumo teoriją, kad aprašytų procesus, kurie vyksta, esant didesniam nei šviesos greičiui.

Mokslininkų publikuotame darbe į šviesos greičio viršijimą žvelgiama kaip į matematiškai įmanomą ir neprieštaraujantį reiškinį.

Tarpusavio sąsajos tarp trijų greičių (Hill and Cox. ©2012 The Royal Society iliustracija)

Šviesos greitis ir jo nesikeitimas bet kurioje atskaitos sistemoje atlieka esminį vaidmenį reliatyvumo teorijoje. Šviesos greičio nepriklausomybė nuo šaltinio ir stebėtojo greičio buvo daugybę kartų patvirtinta daugybės eksperimentų metu.

Iš energijos, masės ir greičio lygčių galima daryti išvadą, jog turinčios masę dalelės turi tuo daugiau energijos, kuo didesnis jų greitis. Tam, kad būtų galima judėti šviesos greičiu, dalelė, turinti masę, privalo įgyti beribį kiekį energijos.

Savo ruožtu, pati masės prigimtis iki šiol yra diskusijų objektas, o dalelių be masės buvimas jau svarstomas daugybės šiuolaikinių teorijų. Bemasėms dalelėms draudimo įveikti šviesos greitį nėra. Jos nesąveikauja su įprasta barijonine medžiaga ir neperduoda jokios informacijos, todėl nepažeidžia įprasto priežasties – pasekmės ryšio.

Iš esmės, būtent matematiškai korektiškas ir logiškai neprieštaraujantis hipotetiškai bemasių dalelių, judančių greičiau už šviesą, judėjimo aprašymas ir buvo sukurtas minėtų dviejų australų mokslininkų pastangomis. Matematika dažnai ėjo fizikos priešakyje, paruošdama dirvą suvokimui tų procesų, kurie nėra stebimi įprastoje žmonėms aplinkoje.

Speciali reliatyvumo teorija buvo suformuluota 1905 m. ir savo esybę žengė žymiai toliau, nei klasikinė mechanika. Vis tik naujos mokslinės idėjos neprieštaravo Niutono dėsniams, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio, o patikslino juos ir leido iš naujo permąstyti fizikinius įvykius. Fizikinių procesų aprašymas tapo sąlyginiu, esant nekintantiems fizikos dėsniams.

Įdomu tai, jog nei speciali reliatyvumo teorija, nei jos išplėstinis traktavimas neaprašo jokių dalelių elgesio, kurių judėjimo greitis lygi šviesos greičiui. Manoma, jog tokioje būsenoje pasireiškia singuliarumas, o fizikiniai sistemos parametrai tampa neišmatuojami.

Komentuoti nebegalima


Kitos kategorijos naujienos