Apple perka Intel: kas, kaip ir kodėl


Turbūt daugeliui iš jūsų mintis apie tai, kad kompanija Intel gali tapti Apple nuosavybe, gali atrodyti didžiausia beprotybe. Juk ar apskritai galima lyginti šias dvi kompanijas? Vienas iš jų yra neatsiejama kompiuterių industrijos dalis, kita – viso labo šiuo metu madingų išmaniųjų telefonų bei planšetinių kompiuterių gamintoja. Ir vis tik jau kurį laiką vis dažniau kalbama apie galimybę, kad viena gali nusipirkti kitą.

Intel-Chip-in-motherboard

Paskutinis rimtas straipsnis šia tema pasirodė britų laikraštyje Guardian. Tuomet tūlas Jean-Louis Gassée dar kartą priminė pasauliui, kad Apple ir Intel susiliejimas yra visai realus. Galima priminti, kad Jean-Louis Gassée – buvęs Apple darbuotojas. Jis buvo atsakingas už Macintosh kompiuterius tuo metu, kai 1985 m. iš Apple pasitraukė Steve Jobs, taip pat kuravo pirmojo kišeninio kompiuterio Newton su sensoriniu ekranu kūrimo darbus (Newton galima laikyti šiuolaikinių Apple išmaniųjų telefonų ir planšečių pirmtaku).

Taigi minėtas J.L. Gassée straipsnis prasideda nuo slapto Apple vadovybės ir keleto patikimų partnerių susitikimo aprašymo. Jie susirinko, kad nuspręstų, ką daryti su esamais Apple grynaisiais pinigais, kurie užaugo iki nepadorių sumų ir dabar ėmė jaudinti esamus akcininkus. Ir štai lemtingu momentu į pokalbį įsitraukia Frank Quattrone – žymus bankininkas, užsiimantis investicijomis bei besispecializuojantis IT srityje.

Quattrone tyliai sėdi prie tolimojo stalo krašto. Galiausiai jis sukosti ir meta frazę:

–      Reikia nusipirkti Intel.

–      Bet, Frenkai, – atsako Timas Cookas, – mes ir taip perkame Intel procesorius nuo 2005 metų.

–      Ne procesorius. Pačią kompaniją. Žvaigždžių išsidėstymas kompanijai Apple dabar labai palankus. Reikia smogti dabar ir pakeisti šią industrijos šaką visiems laikams, – sako Quattrone. – Perrašykite istoriją – nusipirkite Intel.

Be palankiai išsidėsčiusių žvaigždžių yra ir kitų argumentų, kodėl verta žengti tokį žingsnį. Intel įsigijimas vienu kirčiu išspręstų ir vienos, ir kitos kompanijos problemas.

Nesunku suprasti, kad dramatiška straipsnio pradžia – tai tik graži pasaka. Jokio slapto pasitarimo nebuvo (arba bent jau J.L. Gassée apie jį nieko nežino). Jis išsigalvojo jį tam, kad parodytų šios idėjos privalumus ir trūkumus. Tačiau ne veltui sakoma, kad nėra dūmų be ugnies.

Maždaug savaitę prieš J.L. Gassée straipsnį apie panašią dviejų gigantų susiliejimo galimybę diskutavo garsus analitikas Horace Dediu, kuris specializuojasi išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių srityje. Pastarojo formuluotės buvo daug trumpesnės ir griežtesnės:

Būdamas Tim Cook vietoje, aš nusipirkčiau Intel ir paversčiau šią kompaniją Apple padaliniu, kuris konstruotų ir gamintų mikroprocesorius. Po kelerių metų Intel liks beveik be darbo ir kainuos centus.

Galbūt H. Dediu ir per daug pesimistiškas Intel atžvilgiu, tačiau kai kas su juo sutinka. Procesorių gigantas net ir dabar, nežiūrint į savo šlovingą praeitį ir vizualų nepakeičiamumą, šiandien kainuoja ne taip jau ir daug. Taigi pabandykime panagrinėti, iš kur kyla tokios kalbos ir kokios tokių diskusijų priežastys.

Kišenės pilnos, arba iš kur Apple turi pinigų

Kompanija Apple jau seniai nebėra autsaiderė, kurią ekspertai priešpastatydavo tokiems gigantams, kaip Microsoft arba IBM. Nors jos produkcija nebuvo ir, turbūt, nebus tokia visaapimanti, kaip IBM PC, Windows arba Intel procesoriai, vis tik ji sugebėjo peraugti ir pirmą, ir antrą, ir trečią kompaniją. Pasirodo, jog norint viso to pasiekti, visiškai nereikia būti monopolininku.

tim-cook-apple-logo-behind

Patinka tai ar ne, tačiau Apple – tai viena svarbiausių paskutiniojo dešimtmečio korporacijų, didžiausia planšetinių kompiuterių gamintoja ir beveik didžiausia išmaniųjų telefonų kompanija. Nežiūrint į tai, kad Apple išmanieji telefonai sutinkami rečiau, nei Android mobilūs įrenginiai, jiems tenka du trečdaliai šio segmento pelno (likęs trečdalis – nesutaikomam priešui Samsung).

Po visų šių ditirambų galima nesistebėti, kodėl Apple rinkos vertė aukštesnė už Himalajus. Šiuo metu ji sudaro 406 mlrd. JAV dolerių; kitais žodžiais tariant, Apple išlieka viena brangiausių pasaulio kompanijų, kuri vos per plauką nusileidžia naftininkams iš Exxon Mobil, lenkia tokius konglomeratus General Electric, tačiau su Microsoft arba IBM (ką ten jau bekalbėti apie Intel) lyginti net neverta: jos mažų mažiausiai pusantro – du kartus pigesnės, nei Apple.

Rutuliuko dydis atspindi kompanijos rinkos vertę, padėtis vertikaliai - 2012 m. pelno dydį

Rutuliuko dydis atspindi kompanijos rinkos vertę, padėtis vertikaliai – 2012 m. pelno dydį

Apple pozicijos neypatingai susvyravo net po akcijų kurso kritimo po to maksimumo, kuris buvo pasiektas 2012 metų rugsėjį. Net ir šis nuopuolis, paradoksalu, tačiau, byloja ne tiek apie Apple problemas, kiek apie milžinišką iPhone gamintojo sėkmę. Turbūt sunerimti galėjo ne vienas ekspertas: per paskutinius 5 metus Apple pelnas užaugo 12 kartų – nuo 3,5 mlrd. JAV dolerių 2007 metais iki 41,7 mlrd. dolerių 2012 metais. Rinka (o gal vertėtų sakyti, spekuliantai?) netiki, kad tokie tempai bus išlaikyti ir ateityje, o būtent nuo tokio tikėjimo ir priklauso kompanijos iš Kupertino akcijų kaina.

Apple pelnas nuo 2005 m. III ketvirčio

Apple pelnas nuo 2005 m. III ketvirčio

Ar toks pelnas technologijų industrijoje yra didelis, rodo paprasti faktai: 2012 m. Apple uždirbo 41,7 mlrd. dolerių, Samsung – 22 mlrd., Microsoft – 17 mlrd., Google – 10,7 mlrd., Intel – 11 mlrd. dolerių. Į kompanijos Apple kišenę pinigai patenka greičiau, nei ji sugeba juos išleisti. Įvairių šaltinių teigimu, dabar susikaupė 145 mlrd. JAV dolerių grynųjų. Kadangi Intel rinkos vertė dabar sudaro 119 mlrd. JAV dolerių, Apple turimų lėšų daugiau nei pakanka, jog procesorių gigantas būtų įsigytas su visais pamatais, ir dar šiek tiek liks „kosminei būstinei“ pastatyti.

Dramblys pelkėje, arba kodėl Intel turi problemų

Kas yra Intel, daug aiškinti nereikia. Pasaulyje yra galbūt tik keturi stambūs procesorių gamintojai, ir Intel – pirmas ir svarbiausias iš jų. Tam tikra prasme ši kompanija pridėjo ranką prie kiekvieno asmeninio kompiuterio arba serverio.

Intel Paul Otellini sponsors of tomorrow

Didžiausias mikroprocesorių gamintojas užaugo kartu su asmeninių kompiuterių bumu, kuris prasidėjo maždaug prieš ketvirtį amžiaus. Problema ta, kad populiarumo viršūnė jau seniai įveikta. Banga traukiasi atgal į jūrą, ir jei Intel laikysis jos įsikibusi, ją lengva ranka įtrauks atgal į istorijos vandenis. Štai analitikų kompanijos IDC ir Strategy Analytics pateikiama statistika tikrai neguodžianti: 2013 m. I ketvirtyje asmeninių kompiuterių parduota 13,9 proc. mažiau nei prieš metus, tuo tarpu Vakarų Europoje nuopuolis sudarė 20,5 proc. Jei tai nėra katastrofa, tai griūtimi tai galima vadinti drąsiai. Ir visa tai – pasauliniu mastu.

Jau minėtas analitikas H. Dediu taip pat pateikė savo argumentus, jog asmeninių kompiuterių rinka rimtai serga. Dar 2009 m. Wintel sąjunga (Intel + Windows) demonstravo pavydėtiną augimą, tačiau 2010 m. II ketvirtyje prasidėjo kritimas, o paskui apskritai nugrimzdo į gilų minusą.

Turbūt labai įdomu, kas gi nutiko 2010 m. II ketvirtyje? Grafike matyti vertikali linija. Tai diena, kai prekyboje pasirodė pirmos kartos planšetinis kompiuteris Apple iPad. Dar po metų pasirodė visa galybė Android sprendimų. Viskas tuomet ir prasidėjo. Jei kažkas ir netikėjo, kad „kažkokie“ planšetiniai kompiuteriai galės konkuruoti su Kompiuteriais, štai skaičiai, su kuriais ginčytis sunku. Konkurencija tokia, jog už lango jau ir pergalė matyti. Jei asmeniniai kompiuteriai ir planšetės sudarytų vieną visumą, lygią 100 proc., tai planšetės užimtų ketvirtadalį rinkos. Ir visos jos naudoja ARM architektūros procesorius.

asymco-wintel-pc-sales

Ketvirtį amžiaus kovota dėl rinkos tam, kad visi 25 proc. rinkos būtų prarasta vos per trejetą metų! Prieš trejus metus problemos apskritai nebuvo (nebuvo ir tų pačių planšetinių kompiuterių). 2009 m. ARM procesoriai buvo sutinkami tik išmaniuosiuose telefonuose bei integruojamuose sprendimuose. Dabar ekspertai ir kai kurios kompanijos (tarp jų yra tikrai rimtų) jau kalba apie ARM procesorių naudojimą nešiojamuose kompiuteriuose ir net serveriuose, Intel šventovėje.

Nors Intel procesoriai lenkia ARM sprendimus savo produktyvumo lygiu, tačiau žymiai nusileido pagal energijos suvartojimo lygį. Kompanija Intel nebuvo pasiruošusi tam, kad mobilių įrenginių plėtra stačiai apvers visą vertybių sistemą, kuri buvo diegiama ilgus metus. Kai problema badė net paprastų vartotojų akis, Intel skubiai suprojektavo keletą mažiau godžių energijai procesorių, tačiau momentas jau buvo praleistas. Nežiūrint į didžiulį potencialą, Intel vis tik turi pripažinti – jos procesoriai išmaniuosiuose telefonuose ir planšetiniuose kompiuteriuose yra tikrai egzotika.

Kai kurie ekspertai ne kartą teigė, kad teoriškai Intel galėtų pradėti vytis nuvažiuojantį traukinį, tik jau būdama ARM pusėje, tačiau amerikiečių kompanijai tai nėra patraukli perspektyva. Ir štai kodėl. iPhone 5 naudojamas procesorius Apple A6 įvertintas 28 doleriais, tuo tarpu patys pigiausi x86 architektūros Intel procesoriai kainuoja mažiausiai šimtą dolerių, o patys galingiausi siekia ir visą tūkstantį. Aišku, jų savikaina, jei ir skiriasi, tai labai nesmarkiai. Kitais žodžiais tariant, ARM procesoriai yra žymiai mažiau pelningi.

Kodėl Apple reikalinga kompanija Intel?

Samsung jau seniai tapo Apple galvos skausmu. Jei abi kompanijos tiesiog konkuruotų viena su kita, viskas būtų daug paprasčiau. Tačiau šios dvi kompanijos yra ne tik užkietėję priešai, tačiau ir svarbiausi partneriai.

Procesoriai, NAND Flash atmintis, operatyvioji atmintis, kurie naudojami iPhone ir iPad – visa tai gaminama Samsung gamyklose. Ir tai nėra pati maloniausia Apple situacija: pasirodo, kad pagrindinis konkurentas, kuris buvo daug kartų kaltintas dėl Apple produktų klonavimo, visa tai sužino pirmas, o kartu dar gauna už tai milžiniškas pajamas.

Kompanijai Samsung malonumo taip pat nedaug: kol vienas padalinys kariauja su Apple už kiekvieną rinkos procentą, kita dirba konkurentui. Apie 70 proc. gamybinių pajėgumų Samsung puslaidininkių fabrikuose susiję su Apple užsakymais. Be to, atsisakyti milijardų dolerių, kuriuos moka Apple, tiesiog ranka nekyla.

Bet kokiu atveju, reikalai pradeda spręstis, ir tik laiko klausimas, kada skyrybos įvyks. Apple turi pasirinkimą. Galima pastatyti savo procesorių gamyklą. Tai nėra pigu ir paprasta, tačiau Apple tai gali sau leisti. Nauja gamykla kainuoja mažiausiai 5 mlrd. JAV dolerių. Tai nieko nereiškia kompanijai, kuriai lėšų užtektų tam, kad dar kartą nusiųstų žmogų į Mėnulį. Nuosava gamykla leistų nekartoti situacijos, kaip dabar su Samsung, tik jau su kitu partneriu.

Antras kelias – TSMC. Tai yra didžiausias pasaulyje kontraktinis gamintojas, su kuriuo Apple ne tik veda derybas, tačiau jei tikėti neoficialiais šaltiniais, jau gauna bandomąsias Apple A serijos procesorių partijas. Ateityje apskritai ketina procesorius gaminti tik TSMC gamyklose.

Intel-Processor-Broken

Kai kurių analitikų teigimu, Apple gali būti bene vienintelis Intel išsigelbėjimas sparčiai besikeičiančioje rinkoje

Trečias kelias – Intel. Tas pats beprotiškiausias variantas, apie kurį kalbėjo analitikai. Viskas, rodos, logiška: Apple reikalingi procesoriai, tuo tarpu Intel reikalinga vieta ateityje, kurioje asmeniniai kompiuteriai daugiau nėra dominuojanti rūšis. Intel negamina ARM procesorių, tačiau jei ši kompanija taps Apple padaliniu, ARM nepelningumas, lyginant su x86 sprendimais, nieko nejaudins (net ir buvusio Intel vadovo Paul Otellini, kuris dabar gailisi, kad nepriėmė pasiūlymo gaminti iPhone skirtus procesorius).

Kaip jau žinome, kompanijai Apple pinigai nėra problema. Kitas reikalas, jog egzistuoja kitos kliūtys. Pavyzdžiui, tokia idėja gali nepatikti antimonopolinėms institucijoms. Be to, Apple ir Intel vidinės kultūros turėtų labai skirtis, tokiu būdu, susiliejimas būtų gana skausmingas. Be viso kito Apple kaip paveldas tektų Intel klientai, tame tarpe vyriausybinės ir karinės struktūros. Ar jai viso to reikia?

Bet kokiu atveju, kartais tenka pripažinti, kad kai kada fantazijos geriau tegu ir lieka fantazijomis, nors kai kam Apple galimybė įsigyti Intel atrodo gera idėja. Aišku, atsakymas į tai, ką daryti su 145 mlrd. grynųjų, taip ir nebuvo pateiktas, ir jie toliau dulka kompanijos sąskaitose. Galbūt Apple tikrai vertėtų nuskristi į Mėnulį?

Vienas komentaras

  1. asd parašė:

    iš kur parovėt tokį autorių – heiterį? :DD
    subjektyvius straipsnius pradės rašyti, meskit lauk… 😀


Kitos kategorijos naujienos