Kodėl šiandien garso kokybė daugiau nebesvarbi?


1993 metais pasaulį išvydo iki skausmo pažįstamas kompiuterinis formatas MP3, kurio įtaką civilizuotos žmonijos dalies muzikos industrijai labai sunku pervertinti.

Sukurtas vokiečių Fraunhoferio integralinių schemų bendruomenės institute (Fraunhofer IIS), formatas naudojo psichoakustinius algoritmus garso signalui suspausti, tuo tarpu tokio spaudimo nuostoliai turėjo būti nepastebimi (arba labai retais atvejais pastebimi) daugumai žmonių. Iš pradžių MP3 buvo kuriamas kaip sudedamoji MPEG-1 formato (vėliau – MPEG-2) dalis, kuris buvo skirtas vaizdinės medžiagos suskaitmeninimui ir tolimesne transliacija, tačiau ypač sparti Interneto plėtra padarė savo korekcijas.

vinyls-record-store

Vinilinių ir kompaktinių plokštelių parduotuvės vis dar turi savo ištikimų gerbėjų

1994 m. Fraunhoferio institutas išleido pirmą programinį MP3 kodavimo instrumentą I3enc, o pirmieji MP3 pateko į tuomet dar ne visai Pasaulinį voratinklį. Pasirodė, kad tai puikus būdas platinti garso įrašus net ir esant labai nedideliems informacijos perdavimo greičiams (optiniai duomenų perdavimo kanalai tuomet buvo egzotika).

Tikras proveržis įvyko 1997 metais, kai pasirodė legendinis grotuvas WinAmp, skirtas Windows aplinkai. WinAmp gavo integruotą ekvalaizerį, priedų (plugins) palaikymą (tame tarpe ir tokių, kurie vizualizuoja garsą), o kiek vėliau – ir keičiamas išvaizdos temas.

Pirmas aparatinis MP3 grotuvas MPMan buvo išleistas 1998 m., tai padarė P. Korėjos kompanija SaeHan. Tuometinis grotuvas turėjo šiai dienai juokingą duomenų kaupiklį – 32 MB ar 64 MB. Tuo pačiu metu Internetas jau pildėsi įvairiomis kolekcijomis (didžioji dauguma jų, savaime suprantama, buvo piratinės). Visa tai kaip tik sutapo su įrašančių CD optinių įrenginių kainų kritimu. Vėliau rinkoje pasirodė mobilūs CD grotuvai, galintys skaityti ne tik paprastus garso CD, tačiau ir MP3 failus. Melomanai džiūgavo – viename diske dabar tilpdavo visi mėgstamos grupės albumai, ir visa tai buvo galima klausytis bet kur.

first-apple-ipod

„Tūkstantis dainų tavo kišenėje“ – sėkmingas Apple žingsnis, tačiau ne visai – pačiai muzikai

Eilinė revoliucija įvyko, praėjus dar trejiems metams: 2001 m. kompanija Apple išleido pirmąjį savo grotuvą iPod, kuriame buvo miniatiūrinis 5 GB arba 10 GB kietas diskas. Dabar mažoje muzikinėje dėžutėje tilpo ištisos fonotekos, o fizinių kaupiklių poreikio jau nebeliko. Oficiali legenda teigia, kad Steve Jobs asmeniškai įsakė sukurti tokį įrenginį, kartu jis pats sugalvojo iPod šūkį „tūkstantis dainų tavo kišenėje“.

Bet kokiu atveju, iPod tapo vienu iš tų naujų produktų, kurie vėl pavertė kompanija Apple pelninga. Tačiau dar svarbiau buvo tai, kad iPod iš grotuvo pavirto tikru madingu aksesuaru. Tai įtakojo ir originalus valdymas su ratuku centre, kuris po metų tapo sensorinis. Neįprasti valdymo elementai ir animuotas ekranas sukūrė tam būtiną „WOW“ efektą, ir praktiškai visi įsigiję iPod buvo juo patenkinti, nežiūrint į tai, kad pirmieji grotuvo modeliai buvo suderinami tik su Apple kompiuteriais.

sony-walkman-yellow

Turėti tokį nešiojamą Sony grotuvą savo laiku buvo didelė prabanga

Taigi MP3 formatas atsirado 1993 metais, pirmas mobilus MP3 grotuvas MPMan – 1998 metais, o pirmas iPod – 2001 metų lapkričio mėnesį. Pirmasis įvykis leido lengvai keistis muzika per Internetą, antrasis – nešiotis su savimi visą kolekciją garso kompozicijų, tuo tarpu trečiasis MP3 grotuvą padarė madingu aksesuaru.

Muzika prarado materialią formą, tokiu būdu, pas daugelį žmonių susikaupė tokios didžiulės įrašų kolekcijos, kurių nebuvo galima perklausyti per visą gyvenimą. „Kompozicijos“ pavirto „track‘ais“, o muzika vis dažniau įgydavo foninę reikšmę. Tuo pačiu metu apie muzikos kokybę žmonės prisimindavo paskutinėje vietoje – buvo kalbama daugiausia apie saugojimo ir rūšiavimo patogumą, maksimalią kaupiklio talpą ir grotuvo dizainą. Fonui ypatingos kokybės nereikia, svarbiausia – kiekis.

juostiniai-grotuvai

Sovietinius laikus menantys žmonės puikiai pažįsta šiuos juostinius magnetofonus

Fizinių garso nešėjų išmirimas lėmė, kad skambėjimo kokybė realiai pradėjo jaudinti tik labai nedidelį muzikos gerbėjų ratą, kurie ir toliau perka vinilinius grotuvus, Super Audio CD/CD grotuvus ir juostelinčius magnetofonus. Tradicinės garso technikos ir vinilinių plokštelių stelažų savininkai jaunimo pradėti laikyti geriausiu atveju keistuoliais, blogiausiu – išprotėjusiais miestiečiais, kaupiančiais niekam nereikalingą senieną. Savo ruožtu, atiduodami nemažus pinigus už aukštos kokybės aparatūrą ir nedidelę, tačiau vis dar pastebimą – už profesionaliai apipavidalintą garso diską, nevalingai daugiau dėmesio skirsite tai muzikai, o ne tam failui, kurį galima parsisiųsti vienu pelės paspaudimu.

Susiklostė tokia situacija, jog netekus fizinio kaupiklio, nevalingai niveliuojama ir pačio muzikinio kūrinio vertė. Paradoksalu, tačiau faktas: netekusi, rodos, kažko perteklinio, atsiradusio iš kažkur, muzika pradeda netekti dalies savęs. Ir tai, kas prarasta – tai ne plokštelės traškėjimas ar juostelės šiurenimas, kurią reikia prasukti, kad pasiektume norimą vietą. Tai ta vieta, kurią muzika užima šiuolaikinio žmogaus vertybių skalėje. Ir tokio vertybių peržiūrėjimo priežastis – muzikinės kompozicijos šiandien tapo ypač lengvai prieinamos.

Ypatingai dažnas daugelio lietuvių asmeniniuose kompiuteriuose pasitaikantis langas

Lietuvių kompiuteriuose pastaroji programėlė dažniausiai būna integruota į Windows…

Jei užteitume į bet kokį torrent puslapį, lengvai įsitikintume, kad kiekvieną dieną Internete patalpinama didžiuliai muzikos kiekiai, tame tarpe ir absoliučiai naujų. Tačiau problema ta, kad net ir patys talentingiausi ir įdomiausi iš jų galės pasiekti bent šiek tiek didesnį klausytojų skaičių – vien fiziškai visą šios muzikos jūros perklausyti neįmanoma net paviršutiniškai, kad būtų galima atskirti grūdus nuo pelų. Taigi kad ir kaip graudu bebūtų, tačiau esant dabartinėms sąlygoms, net ir pačiam genialiausiam atlikėjui niekaip neįmanoma išsiversti be reklamos (aišku, jei jis nori būti išgirstas).

Taigi nė trupučio nestebina masinis populiarumas tų atlikėjų, kurių dainų neįmanoma atskirti vienos nuo kitų ir kurių balsai pasimiršta jau po kelių sekundžių. Kai kurie melomanai kandžiai pastebi – tokios „žvaigždės“ ne dainuoja, o atlieka kūrinius, kai mechaninis prietaisas, kuris techniškai puikus, tačiau be jokio jausmo atspalvio. Todėl visai natūralu: fonas turi būti komfortiškas, jis neturi trikdyti esant bet kokiems kiekiams. Savo ruožtu, kalbant apie klasikinę bei šiuolaikinę akademinę muziką (sukurtą laikantis klasikinių tradicijų), šiandien ji kaip niekada toli nuo masinio klausytojo, nors net ir šiandien tokių rinktinių kūrinių kolekciją galima suformuoti per keletą valandų, nors anksčiau tam reikėdavo pusės gyvenimo.

motherboard wit audio lamp

Anksčiau pasitaikydavo ir tokių egzotinių variantų, skirtų kompiuterių savininkams – audiofilams

Turbūt ne vienam kils klausimas, o kur gi pasvarstymai apie žemą MP3 kokybę ir „šiltą lempinį garsą“? Vis tik reikia dar kartą pabrėžti, kad garso kokybė šiandien iš tikrųjų absoliučios daugumos žmonių nejaudina (jau vien ko vertos kai kurios „apžvalgos“ neseniai pasibaigusiame Acme Xperts konkurse). Ir formatas MP3 ne toks jau baisus, kaip tuo bando įtikinti snobai – mažai kas iš jų atskiria tą patį CD nuo kokybiškai užkoduoto muzikinių įrašo su dideliu duomenų srautu. Ypatingai priekabiems egzistuoja kodavimo be nuostolio formatai FLAC, APE, WV ir nemažai kitų. Kartu galima pateikti pavyzdį, kai populiarus britų žurnalas „Hi-Fi News & Record review“ patikrino savo plokštelių kolekciją, o visos redakcijos nuostabai buvo konstatuota, kad tik vienoje iš kelių tūkstančių plokštelių yra žemesnių nei 50 Hz dažnių. Savo ruožtu, puikiai žinoma, kad MP3 kodekai, kaip taisyklė, „nupjauna“ visus aukštus dažnius maždaug virš 16-17 kHz.

Realiame pasaulyje visi šie techniniai niuansai ir matavimai iki pažaliavimo nieko nejaudina. Net ir suspausti garso įrašų formatai leidžia pasiekti daugiau nei pakankamą kokybės lygį, kad būtų galima muzika mėgautis. Ką jau bekalbėti apie analoginius garso nešėjus, kurių skambėjimas neretai priklauso nuo atsitiktinių faktorių, kurie keičiasi kiekvieno grojimo metu. Kartais susidaro įspūdis, jog turi prasmės tik požiūris į patį objektą, o muzikos atžvilgiu šis aspektas nėra jau toks geras, kaip buvo anksčiau. Problemos šaknys – per didelis muzikos prieinamumas, tokiu būdu, subjektyviai mažėja ir jos vertė klausytojui. Ar visam tam įtakos turėjo kažkada pasaulį išvydęs MP? Praėjus kelioms dešimtims metų galima atsakyti – vienareikšmiškai, taip.

3 komentarai (-ų)

  1. Paulius parašė:

    Įdomi mintis, pats nepagalvojau, bet sutinku 🙂

  2. Vaidokas parašė:

    Neseniai klausiau muzikos iš vinilinės plokštelės ant geros aparatūros. Patikėkit, iki šiol nieko kokybiškiau nesu girdėjęs. Fantastiškai beprotiška. Sunku patikėti, bet taip. Iš plokštelės dainavo operos solistė Manserat Kabalje, jai akomponavo fortepijonas. Viskas skambėjo taip natūraliai gyvai, kad man atrodė kaip stebuklas. Jeigu mane prieš tai būtų kas įvedę į kambarį užrištomis akimis – tai tikrai sakyčiau, kad čia gyva solistė dainuoja ir tikras fortepijonas groja, o ne įrašas skamba.
    Keista, bet nebuvo JOKIO įprasto plokštelės traškesio. Aparatūra – viskas paremta analogu, jokio garso skaitmenizavimo ir skaitmeninių garso „gerintojų“. Kaip sakė savininkas – čia yra minimalus komplektėlis (kolonėlės, stiprintuvai, patefonas, laidai), ir kainuoja viskas apie 50000Lt. Va taip va. Stiprintuvai ne lempiniai (lempiniai – brangesni). Aparatūros gamintojų pavadinimai visiškai man nežinomi, galia, bet nei vieno neįsidėmėjau.
    Aš pats asmeniškai operinės ir aplamai rimtos muzikos nemėgstu. Bet turiu klausą. Ir nesu turtingas, 50 gabalų Lt aparatūrai išleisti nežadu.

    Tiems, kuriems vienodai skamba bet kokia „šarmankė“ – tokia brangi aparatūra neturi prasmės. Yra geras posakis – „jeigu nejauti/nematai skirtumo tarp pigesnio ir brangesnio – pirk pigesnį.“

    Nenoriu reklamuoti, bet jeigu kam bus įdomu – pagooglinkit „muzikos magijos salonas“.

    • guru parašė:

      tai dar kartą patvirtiną, kad pigiau nueiti į gyvą koncertą ir jokių „šarmankių“ mp3 pavidalu nereikės 🙂


Kitos kategorijos naujienos