Planšetinis kompiuteris ir vaikas: ar yra naudos ir ar nebus žalos?


kids-play-tablet-game-680

Mobilių įrenginių amžiuje vis daugiau kalbama apie šių elektronikos prietaisų įtaką vaikams. Kažkas tiki, o kažkas intuityviai jaučia, kad leisti vaiką prie planšetinio kompiuterio gali būti žalinga ne tik sveikatai, tačiau ir jo vystymuisi apskritai. Kadangi vis dažniau tenka gauti prašymų išrinkti planšetinį kompiuterį, su kuriais žaisis vos 2-3 metų sulaukę „pypliai“, ties šią temą norėtųsi pakalbėti kiek detaliau.

Į planšetinius kompiuterius kiek kreivai žiūri verslas, pilnaverčiu kompiuteriu jo negali pripažinti ir vartotojai, tačiau vaikai – tai visiškai ypatinga kategorija. Jie įsimylėjo šią „geležį“ iš karto ir visiems laikams. Jie vienodai žiūri ir į „Aipadus“, ir į kinų „pigučius“, taip pat ir įvairiausius vaikiškus modelius, suprojektuotus specialiai jiems: atsparius smūgiams, drėgmei, storus ir spalvotus, su atitinkamu turiniu…

Planšetinio kompiuterio išorė vaikui, panašu, nelabai svarbi, o specifikacijos nereiškia absoliučiai nieko: vienintelis, kas svarbu – tai patirtis, kurie jie duoda, patirtis, kaip mes, suaugusieji, pasakytume, tiesioginio virtualių objektų valdymo.

Šiais laikais manipuliacijoms su įvairiomis figūromis ekrane nereikalingi jokie tarpiniai įrenginiai, užtenka vien  tik pirštų. Suaugusieji vis dar raukosi, nenorėdami užmiršti pelės, klaviatūros ar ne specialaus rašiklio, tuo tarpu vaikai sensorinę sąsają priėmė be jokių atsikalbinėjimų ir dairymosi į šonus. Galbūt juos pakerėjo interaktyvumas? Juk nei knygutės, nei paprasti žaisliukai tokių pojūčių nesuteikia!

baby-using-tablet-01

Bet kokiu atveju, susižavėjimas planšetiniu kompiuteriu vaikui gali tapti tiesiog manija. Iš paskutinio šventinių išpardavimų sezono statistikos (bent jau amerikietiškos) galima spręsti, kad planšetiniai kompiuteriai tapo populiariausia vaikams skirta dovana. Ir šio reiškinio mastai tiesiog milžiniški. JAV ir Europoje planšetė yra kas antroje šeimoje – ir ten, kur yra vaikai, planšete visi naudojasi vienodai.

Tačiau ar prisižaisi su tėčio „Aipadu“? Štai ir matome tendenciją, kad vien JAV beveik kas dešimtas, o D. Britanijoje, kaip teigiama, net kas ketvirtas priešmokyklinio amžiaus vaikas turi savo nuosavą planšetinį kompiuterį.

Ir šis faktas – auditorija, kuri dar deramai neišmoko vaikščioti, ir jau tikrai nemoka rašyti, tuo tarpu skaityti geriausiu atveju gali tik skiemenimis, – štai šis faktas suaugusiems yra naudingas. Verslininkai jau suskubo tuo pasinaudoti, tvirtindami, kad sensorinį sąsaja atvėrė kelią vaikams skirtų skaitmeninių produktų plėtrai – juk anksčiau tam trukdė vartotojo sąsajos sudėtingumas.

Dabar statistinis tėtis/mama surado naują būdą, kaip užimti savo vaiką bet kuriuo laiku. Duodami vaikui planšetinį kompiuterį, mes jį nuramina su pasiteisinimu, jog mobilus įrenginys, galbūt, turi nenulinę šviečiamąją, vertybių įskiepijimo reikšmę, nors iš tikrųjų taip ir norime, kad vaikai bent minutei nutiltų ir netrukdytų.

Tačiau – kaip ir visuomet, kai vaikai imasi to, kas tiesiogiai jiems neskirta – prasideda problemos. Ir ne tik (ne tiek) dėl to, kad vaikas ištuštino jūsų kreditinę kortelę ar netikėtai susidūrė su „XXX“ turiniu vaikams skirtoje planšetėje. Tokio pobūdžio kazusai neišvengiami ir reikalauja adekvačios apsaugos nuo vaikiško smalsumo (visai kaip plastikinės apsaugos elektros rozetėse).

ipad-baby-680

Šiandien didžiausia problema – tai duomenų trūkumas, kurie patvirtintų, kad laikas, praleistas prie planšetinio kompiuterio, vaikui bus į naudą, o galbūt net nebus žalingas dar nesusiformavusiam organizmui.

Dalis vaikų gydytojų, bent jau Vakarų šalyse, į planšetinį kompiuterį linkę žiūrėti kaip ir televizoriaus analogą. Atitinkamai prie mobilaus įrenginio praleistas laikas vadinamas „laiku, praleistu prie ekrano“. Ir mano, kad šviečiamoji tokio aktyvumo nauda artėja nulio link, arba vaiko dėmesį nukreipia nuo veiksmų, kurie iš tikrųjų naudingi: bendravimas su suaugusiais, skaitymas, manipuliacijos su materialiais objektais (kaladėlės, pieštukai, tėčio skustuvu ar mamos fenu ir t.t.).

Per didelis susižavėjimas televizoriumi ankstyvojoje vaikystėje, kaip jau įrodyti moksliškai, sukelia elgsenos problemų, susiduriama su kalbos sutrikimais, sulėtintu socialiniu vystymusi. Taigi ar viso to nesukels susižavėjimas planšetiniu kompiuteriu?

Kai kas laikosi ir daug radikalesnio požiūrio. Skaitmeninė technika mus stumia į virtualumą. Ir jei suaugusieji, prieš pažindami sensorinę sąsają, jau turi patirties, kontaktuojant su realiu pasauliu, vaikas tokio pažinimo, žinoma, neturi. Todėl geriausiu atveju leidimas porą valandų per dieną pasižaisti su planšete (amerikiečių pediatrų patarimas priešmokyklinio amžiaus vaikams) neduos jam nieko, kalbant apie tikrovės pažinimą ir socializaciją, o blogiausiu atveju sukels sumaištį dar nesustiprėjusiose mažo žmogučio smegenyse.

Žmogus vystosi etapais, žingsniuoja nuo paprasto prie sudėtingo, nuo konkretaus prie abstraktaus, ir per laiptelius šuoliuoti negalima: taip jau sukurtas homo sapiens sapiens. Išmokės švaistyti virtualius „piktus paukščiukus“, piešti skaitmeniniu rašikliu, groti ekrane rodoma klaviatūra dar prieš tai, kaip bus vaikomasi tikrų paukščių, rašoma su tikru pieštuku ant tikro popieriaus, statomi namai iš apčiuopiamų kubelių – ar tokiu atveju vaikas netaps būtybe, kuriai fiziniai objektai, realus pasaulis taps svetimas ir nemalonus?

baby-ipad-680

Savaime suprantama, yra ir priešingai mąstančiųjų pusė. Optimistai į vaiko kontaktą su planšetiniu kompiuteriu žvelgia taip: kuo anksčiau ir detaliau vaikas susipažins su aukštosiomis technologijomis, tuo lengviau jam bus mokykloje. Kartu netgi pateikiami pavyzdžiai vaikų, kurie išmoko skaityti, to net nenorėdami – kadangi suaugusiems skirtos aplikacijos, savaime suprantama, sukurtos taip, kad jas naudojantys žmonės turi mokėti skaityti.

Optimistai įsitikinę, kad negalima prie planšetinio kompiuterio praleisto laiko prilyginti tam laikui, kuris praleistas prie televizoriaus: TV žiūrėjimas reiškia pasyvų informacijos įsisavinimą, tuo tarpu planšetinis kompiuteris atneša privalomą interaktyvų elementą. Kalbant apie galima „proto susimaišymą“ tarp realaus ir virtualaus, ir čia yra kontrargumentų: ar ne šaunu, kad vaikas, dar neišmokęs valdyti savo nuosavu kūnu, jau gali pažinti pasaulį?

Planšetinis kompiuteris šiandien vaikams leidžia pradėti eksperimentuoti su supančia aplinka anksčiau, nei tą galėjo daryti vaikai prieš dešimt metų: jis dar negali rankose nulaikyti žaisliuko, tačiau jau sugeba pirštu vedžioti po ekraną – ir pažinimo procesas jau prasidėjo! Galų gale, atsiranda netgi tokių pasisakymų, kad neleisti vaikui naudotis planšetiniu kompiuteriu – tai tolygu žmogaus teisių ribojimui.

Galų gale, dalinimas į realų ir virtualų neretai yra labai sąlyginis dalykas. Pavyzdžiui, pažvelkime į „sensorinį piešimą“, kai su planšetinio kompiuterio kamera nufotografuotus vaizdus reikia užpildyti tekstūromis ir spalvomis. Kas pasakys, ko mes turime šiuo atveju daugiau – virtualumo ar realumo?

Dabartiniu momentu mes negalime žinoti, kas teisus – „kontakto“ šalininkai ar priešininkai. Statistinis vartotojas su planšetiniu kompiuteriu žaidžiasi tik nuo 2010 m., o tai yra niekingai trumpas laikotarpis, kad turėtume reikiamą duomenų kiekį. Ir ekspertai tarpusavyje kaunasi taip pat aršiai, kaip ir skaitytojai komentaruose.

Galbūt kažkas jau turi patirties? Tikrai būtų įdomu sužinoti.

6 komentarai (-ų)

  1. Sars parašė:

    Ligoti žmonės auga tose šeimose, kurios perka planšetes 2 metų vaikui. Visų pirma, vaikas turės priklausomybę. Kaip ir suaugę su išmaniaisiais telefonais. Besivystančiai nervų sistemai teks didelis krūvis, vaiko psichika ir bendras organizmo darbas bus destabilizuotas(vegetodistonija). Kadangi bus atliekamas didelis protinis darbas, o pats žmogaus kūnas judės mažai. Čia panašiai kaip ir su kompiuteriniais žaidimais. Dar labiau padaugės sergančių depresija, nusivylusių realiu gyvenimu ir t.t. Nes visa tai – virtualu, idealu, viskas kontroliuojama, o tikrovėje pirštu pabraukyti tikrai neužtenka.
    Kompiuterį ar planšetę vaikui pirkti galima tik tada kai jis pilnai suvokia kas tai yra ir kam tas daiktas skirtas. Brangūs tėveliai neaukokite savo vaikų vardan korporacijų pelno.

  2. Uz teisybe parašė:

    Pradesiu nuo pavyzdzio kur nieko bendro neturi su plansete. Tevui sakau : statysiu modernu nama (daug stiklo, stogas plokscias, staciakampio formos. Tevas atsako: Ar tu durnas? Forma kaip kolukinis pastatas, kam tie langai didziausi, mazesni langai daugiau silumos sulaikys ir nori kad visi tave matytu? Stogas plokscias- kas cia per nesamone, kam to reikia.
    Suprantu ir daug Zmoniu tam pritars. Bet as galvoju kad cia yra isisenejas mastymas. Pasistatai mociutes nama ir kaip viskas saunu ir grazu (Man atgivena)
    Tas pats ir su plansetemis, senesni nepripazysta naujoviu, jeigu prie ju taip nebuvo tai nieko gero (sudas), kenkejas grynas.
    Dar vienas pvz: mokykloje mokino rasyti rasytinem raidem ( labai saunu , senoliai sako taip ir reikia) , jau to nebereikia , jeigu rasai spausdintinemis ( kad suprastu kiekviena raide, dokumentuose daugiau). O daugiau su kompu, plansete telefonu. Jau 10 metu progos nerandu rasytinem parasyti. Tai kam reikia moketi taip rasyti? ( senai senai zmones maista patys susimedziodavo – tai ko tu eini i parduotuve maisto pirkti? Eik susimedziok/uzsiaugink kad iprociai nepradingtu ir neatbuktum).

    • Sars parašė:

      Matosi iš rašybos, kad per tuos 10 metų kažkas pasikeitė ir tikrai ne į gerą. 🙂 Akivaizdus faktas( str. autoriui ), nereikia nei tyrimų.

      • kam tas vardas parašė:

        ir dar dadėsiu, kad šitam jaunam žmogui dar neteko susidurti su savo uždirbtais pinigais…

  3. stalker parašė:

    ignoruoti naujoviu poveiki sakyciau yra neatsakinga. vien jau ka evoliucija pasako. turi labai technologiskai isivysciusias salis kaip jav, japonija. turbut niekur taip neisgirsi kaip jav kad mokykloje koks vaikas isaudo savo klaes draugus mokytojus,japonijoje nuolat sokineja ant greituju traukiniu begiu…
    net toks daiktas kaip mobilus rysys gali tureti ilgalaiki poveiki, bet galbut pamtysime po 100 metu kai augs 4 karta


Kitos kategorijos naujienos