Pica yra vienas iš labiausiai atpažįstamų ir mylimų patiekalų pasaulyje. Tai ne tik greitas ir skanus maistas, bet ir kultūros simbolis, turintis gilias šaknis istorijoje. Šis patiekalas, nors dabar asocijuojamas su Italija, iš tikrųjų turi daug ilgesnę ir įvairiapusiškesnę evoliucijos istoriją, apimančią tūkstantmečius bei daugelį skirtingų civilizacijų.
Pirmosios duonos papločio užuomazgos senovėje
Picos istorija prasideda dar gilioje senovėje, kai žmonės pradėjo kepti plonus duonos papločius ant akmens ar molinių krosnių sienų. Tokia duona buvo paprastas būdas išgauti sočiai maistą iš grūdų, vandens ir druskos. Egiptiečiai, graikai ir romėnai kepdavo tokio tipo papločius ir gardindavo juos aliejumi, prieskoniais, žolelėmis ar sūriu. Tai buvo ankstyvasis picos prototipas, jokiu būdu neprimenantis šiuolaikinės versijos, bet jau kuriantis pagrindą tam, ką šiandien vadiname pica.
Senovės graikai turėjo patiekalą, vadinamą „plakous“, kuris buvo apteptas alyvuogių aliejumi, žolelėmis ir sūriu – kone identiškas paplotis tam, ką dabar pavadintume paprastu pikantišku užkandžiu. Romėnai kepdavo „picea“ – terminą, kuris kai kurių istorikų manymu, galėjo tapti žodžio „pica“ šaltiniu.
Neapolio picos gimimas
Modernioji picos istorijos versija prasideda Italijoje, ypač Neapolyje, XVIII amžiaus pabaigoje. Tuo metu Neapolis buvo klestintis miestas, kuriame gyveno daugybė darbininkų ir vargingesnių žmonių. Jie ieškojo pigaus, bet sotaus maisto. Plokščias duonos paplotis su pomidorų padažu, alyvuogių aliejumi, česnaku ir sūriu tapo idealus sprendimas. Šis paprastas, bet skanus patiekalas greitai išpopuliarėjo tarp vietinių gyventojų.
Legenda pasakoja, kad 1889 metais Neapolyje buvo sukurta pica Margherita, kurią konditeris Raffaele Esposito dedikavo karalienei Margarita Savočiai. Jis parinko tris ingredientus – pomidorą, mocarelą ir baziliką – kad jie atitiktų Italijos vėliavos spalvas. Ši pica tapo ne tik nacionaliniu pasididžiavimu, bet ir šiuolaikinės picos simboliu, atvėrusiu kelią jos globaliai plėtrai.
Pomidoras – ingredientas, kuris viską pakeitė
Iki XVI amžiaus Europoje pomidorai buvo laikomi dekoratyviais, netgi nuodingais augalais. Tik po kelių šimtmečių italai pradėjo naudoti pomidorus kaip svarbią virtuvės dalį. Kai pomidorų padažas buvo pridėtas prie plonų duonos papločių, viskas pasikeitė – atsirado visiškai naujas skonio profilis, kuris pamažu tapo pagrindu klasikinei picai. Pomidorų rūgštis, kartu su lydytu sūriu ir aromatingu baziliku, sukūrė tobulą balansą, kurį žmonės iki šiol vertina visame pasaulyje.
Picos plitimas po pasaulį
Su Italijos emigrantais XIX amžiuje pica pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmieji picos restoranai atsirado Niujorko ir Čikagos italų kvartaluose. Ten pica įgavo naujų formų ir skonio interpretacijų. Niujorko pica tapo plona, traški, su gausiai uždėtais ingredientais, o Čikagos pica – gili, storapadė ir primenanti pyragą.
Kai po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai kareiviai sugrįžo iš Italijos, jie jau pažinojo picą ir troško jos tėvynėje. Tai paskatino picos populiarumo sprogimą. XX amžiaus antroje pusėje pica tapo globaliu reiškiniu, o picos restoranai atsirado beveik kiekvienoje pasaulio šalyje.
Populiariausios picos rūšys šiandien
- Neapolietiška pica (Pizza Napoletana): tradicinė, su plona, elastinga tešla, kepta aukštoje temperatūroje.
- Romėniška pica: plonesnė ir traškesnė nei neapolietiška versija.
- Niujorko stiliaus pica: dideliais gabalais, kuriuos galima perlenkti per pusę, su įvairesniais ingredientais.
- Čikagos gili pica: su storu pagrindu ir dideliu kiekiu sūrio bei pomidorų padažo.
- Havajų pica: sukėlusi pasaulinį ginčą dėl ananasų, bet vis tiek turinti savo gerbėjų bazę.
Picos vieta šiuolaikinėje kultūroje
Pica tapo ne tik maistu, bet ir popkultūros reiškiniu. Ji figūruoja filmuose, serialuose, dainose ir net madoje. Visame pasaulyje picos dienos švenčiamos vasario 9-ąją, kai milijonai žmonių renkasi minėti šio patiekalo svarbą. Be to, pica tapo universaliu pasirinkimu vakarėliams, šeimos vakarienėms ar greitam užkandžiui. Technologijų ir pristatymo paslaugų plėtra leido picos pristatymą paversti greitu, patogiu ir dažnai visos šeimos ritualu.
Įdomu tai, kad net tradicinės picos receptai toliau kinta. Atsiranda veganinės picos, picos iš žiedinių kopūstų pagrindo, be glitimo variantai ir net desertinės picos, kurios įrodo šio patiekalo universalumą bei kūrybiškumą.
Dažniausiai užduodami klausimai apie picą
Kada buvo iškepta pirmoji pica?
Nors tiksli data nėra žinoma, manoma, kad pirmoji moderni pica, su pomidorų padažu ir sūriu, buvo iškepta XVIII amžiaus pabaigoje Neapolyje.
Kuo skiriasi neapolietiška ir romėniška pica?
Neapolietiška pica turi minkštą ir elastingą tešlą, kepama labai aukštoje temperatūroje per trumpą laiką. Romėniška pica yra plonesnė ir traškesnė, dažnai kepama ilgesnį laiką žemesnėje temperatūroje.
Ar tik italai gali gaminti tikrą picą?
Nors pica kilo iš Italijos, šiandien ji priklauso visam pasauliui. Įvairiose šalyse žmonės pritaiko ją savo skoniui ir tradicijoms, o autentiška picos dvasia išlieka nepriklausomai nuo geografinės vietos.
Kokią picą labiausiai mėgsta lietuviai?
Lietuvoje populiarios klasikinės picos su mozzarella, kumpiu, grybais ir alyvuogėmis. Taip pat vis labiau populiarėja gurmaniškos picos su ožkos sūriu, trumais ar jūros gėrybėmis.
Picos kūrybiškumas ateityje
Pica ir toliau vystosi kartu su pasaulio gastronomijos tendencijomis. Šiuolaikiniai virtuvės šefai eksperimentuoja su fermentuota tešla, naujais kepimo būdais ir net molekulinės virtuvės elementais. Kur bebūtume – nuo Vilniaus iki Tokijo – pica išlieka visiems prieinamu skanumynu, jungiančiu žmones prie vieno stalo. Jos istorija įrodo, kad net paprastas paplotis, papildytas keliais ingredientais, gali virsti pasaulinio masto simboliu, atspindinčiu tradicijas, skonį ir bendrumą.
